Dienoraštis

Praėjusią savaitę į mano parduotuvę užėjo kitas klientas su nulūžusiu sulankstomu lengvo paspirtuko vairo iškyšos kaiščiu. Jis bandė juo važiuoti kietu žvyrkeliu su keliomis vidutinėmis įkalnėmis. Nors mažos galios miesto platformos puikiai veikia ant lygaus asfalto, važiavimas pigaus rėmo bekele yra mechaninio gedimo priežastis.

Dar vieną rytą praleidau dirbtuvėse keisdamas sulenktą aliuminio ratlankį ant kliento lengvo paspirtuko. Kaltininkas? Viena šešių colių gylio duobė, pasislėpusi po lietaus bala rytinio važiavimo į darbą metu. Ploni, žemos prošvaisos miesto paspirtukai skirti nepriekaištingam asfaltui, tačiau realaus pasaulio miesto gatvės labiau primena kliūčių ruožus. Nuo suskilinėjusio dangos ir slidžių grindinio akmenų iki netikėto...

Metų metus dirbdamas dirbtuvėse ardydamas viską – nuo pigių miesto vairuotojų iki galingų purvo motociklų. Jei galiu pasakyti vieną dalyką, pasukdamas veržliarakčius, tai kad žvyrkelis pigų rėmą atidengs per mažiau nei penkias mylias. Lygioje miesto gatvėje beveik bet koks paspirtukas atrodo greitas ir stabilus. Tačiau vos tik nuvažiuojate nuo grindinio ant neasfaltuotų žvyrkelių, skalūno...

Jei pakankamai laiko praleidžiate išardydami bekelės elektrinius dviračius ant dirbtuvių stovo, įgyjate gilų supratimą apie tylias, konstrukcines jėgas, kurios laiko dviratį vientisą. Kai važiuojate greitu, šaknimis apaugusiu nusileidimu visureigiu elektriniu dviračiu, jūsų rėmas patiria stiprų, daugiakryptį krūvį. Priekinė šakė bando pasukti galvinį vamzdį, galinis ratas siunčia vertikalias smūgines bangas per rėmą, o aliuminio važiuoklė...

Pastaruosius penkiolika metų praleidau sukinėdamas veržliarakčius vietinėse dviračių parduotuvėse ir degindamas padangų protektorių vienuose iš pačių atšiauriausių Europos takelių bekele. Jei ko nors ir išmokau leisdamasis stačiais vertikaliais grioveliais ir atstatinėdamas sudaužytus cilindrus, tai to, kad takui nerūpi prašmatnūs reklaminiai bukletai. Praėjusį savaitgalį stovėjau ant žiaurios 25 procentų nuolydžio kalnagūbrio viršūnės, greta kolega mechaniku,...

Pastaruosius dešimt metų praleidau ardydamas, perkonstruodamas ir daužydamas dviračius neasfaltuotuose takuose, ir jei ko nors ir išmokau, tai to, kad visureigio elektrinis dviratis gyvena arba miršta dėl savo komponentų architektūros. Savo važiavimo takais pradžioje pasidaviau klasikiniams mėgėjų spąstams: nusipirkau elektrinį dviratį vien pagal skambų antraštės galios skaičių. Teoriškai jis atrodė kaip kalnų užkariautojas. Realybėje,...

Stovėjau liūdnai pagarsėjusio penkių mylių ilgio žiedinio tako papėdėje, spoksodamas į šlapių kalkakmenio šaknų ir slidaus molio sieną. Jau tris valandas lijo – toks pastovus rudens lietus, kuris įprastus takus paverčia slystančiomis purvo voniomis. Įprastomis aplinkybėmis važiavimas sunkiu elektriniu dviračiu tokiu stačiu reljefu būtų tarsi kvietimas slysti atgal, išsisukti arba per dvidešimt minučių iškrauti...